Kodėl laukiame, kad praeitų mūsų pačių diena
Antrasis „Sielos dienoraščio“ įrašas. Kodėl rašau ir iš kokios perspektyvos žvelgiu — čia.
Daugybė žmonių kiekvieną dieną laukia savo darbo dienos pabaigos. Taip pat žmonės laukia savaitgalio, atostogų, premijų, įvertinimo… Regis, įprasti, ko ne kiekvienam būdingi dalykai.
Iš esmės visi šie dalykai — apie laukimą. Laukimą, kad darbo diena kažkada baigsis, arba laukimą to, kas ateis iš šalies. O kai ateina, ko laukėme, net ir tai nebedžiugina, nes taip pat — baigiasi. Ne paslaptis, jog daugybė dirbančių žmonių ima jausti įtampą jau besibaigiant sekmadieniui. Ir ši būsena tikrai labai nemaloni.
Vadinasi, daugybė žmonių tiesiog laukia, kad praeitų jų pačių diena. Arba kitaip — kad praeitų kančia dėl kažko. Ne kad ji ateitų, o kad ji — praeitų. Tampa įprasta gyventi ko nors laukime, regis, kitaip jau net nebeišeina. Gyvenimas nuolatinėje įtampoje ir laukime.
Kai ko nors lauki — reiškia, negali būti akimirkoje. Tarpai, kai laukiame ko nors, tarsi iškrenta iš gyvenimo. Ir tai ne kelios minutės. Sudėjus visas darbo dienas, kurių laukėme pabaigos, visus sekmadienio vakarus, visas savaites iki atostogų — susidaro metai.
Sielai laikas nieko nereiškia — Ji amžina. Būdama žmogaus kūne, Ji taip pat tebegyvena Amžinybėje. Bet žmogaus kūnas nėra amžinas, ir žmogui, per kurį Siela gyvena, laikas yra vienintelis turimas resursas, per kurį Ji gali pasiekti tai, kas numatyta Jos plane. Tad jeigu žmogus gyvena kažko bijodamas ar laukdamas, iš tikrųjų jis net negyvena, net jeigu jam atrodo, kad yra kitaip.
Čia svarbu nesupainioti. Kalbu ne apie tai, kad reikia „išmokti būti čia ir dabar“ — tai dar viena metodika, kurią protas bandys pritaikyti ir vėl pavargs. Kalbu apie tai, kad laukimas yra požymis. Jis rodo, kad žmogus gyvena horizontalioje plotmėje — tarp to, kas buvo, ir to, kas turėtų ateiti, — ir neturi į ką atsiremti vertikaliai.
VC&JV art gallery kūrinių autorė Jolita Archipova artėjimą prie Sielos aiškina per kryžių. Kaip Dangaus ir žemės, dvasios ir materijos vienovę: horizontalioji ašis — materija, vertikalioji — dvasia, o harmonija yra jų susikirtimo taške. Laukimas visada vyksta horizontalioje ašyje. Vertikalioji ašis laukimo nežino — joje nėra „paskui“, joje yra tik dabar. Šią mintį Jolita yra išreiškusi ir kūrinyje „Vedimo kryžius“ — energetiniame kūrinyje, prie kurio grįšiu ne kartą.
Todėl, kai pastebi, kad vėl lauki — ne pabaigos, ne penktadienio, ne atostogų — verta ne bandyti nustoti laukti, o paklausti: kur šiuo metu yra mano vertikalioji ašis?
Kitame įraše — apie vieno žmogaus laišką, kuris parodė, kaip toli galima nutolti nuo savo Sielos, net kai gyvenime, regis, viskas gerai: „Esu nepakankamai geras“.
Šio įrašo nuotraukoje — VC&JV art gallery autorės Jolitos Archipovos kūrinys „Gyvenimo dovana“. Kūrinio intencija:
„Tu paleidi ir teki, tarsi auksinė žuvelė, gyvenimo upe, Kūrėjo Meilės okeanu, kuriame nėra atskirties, nėra tamsos, nėra baimių ir pykčio.“
