Apie šį dienoraštį
Esu linkusi giliau žvilgtelėti į reiškinio esmę. Dėl to labai daug metų buvau ieškotoja. Kapsčiausi ieškodama įvairiausių atsakymų ir išorėje, ir viduje. Taip nieko ir neiškapsčiau, bet… Ieškojimai atvedė į tiesesnį kelią, kur ir glūdi visi atsakymai.
Nors esmė — ne atsakymuose, o klausimuose. Jeigu protas klausia — reiškia, nori aiškumo apie dalykus, kurių negali sukontroliuoti. Iš čia dažniausiai ir kyla kaltė, baimė, nerimas, pavydas… Žmogui atnešantys vien kančią.
Ramus, taikus, pasikliaujantis protas išlieka pusiausvyroje ir gyvenimo tėkmėje. Nes žmogaus Siela priima aukštesniojo Jos lygmens vadovavimą per Dieviškąją Ašį, kuri yra kur kas didesnė Jėga ir Išmintis. Kai yra tokio lygmens priėmimas, protas nesikiša ten, kur jam ir nereikia, nes jau yra pavaldus Sielos Tikrovei.
Kaip tai matosi įprastame žmonių gyvenime? Iš tikrųjų pastebėti labai nesunku. Visur, kur jaučiame baimę, nepasitenkinimą, pretenzijas sau ar kitam — turime suklusti.
Šiame „Sielos dienoraštyje“ ir turiu intenciją dalintis įžvalgomis apie įprastas, aktualias žmogaus gyvenimo situacijas žvelgiant iš Sielos perspektyvos.
Pradėsiu nuo darbo. Tai sfera, kuri užima išties didelę šiuolaikinio žmogaus gyvenimo dalį ir yra tiesiogiai susijusi su visomis kitomis žmogaus sferomis. Pagal šiandieninį suvokimą, žmogus darbui (karjerai) skiria net didesnį prioritetą nei šeimai. O apie Sielą, Jos Dieviškąją prigimtį dažnai pamirštama visai arba sugrįžtama tik tam tikrais momentais. Taip ir pralekia gyvenimas, vaikantis dalykų, kurie yra laikini. O vaikantis prarandama daug gyvybinės energijos, dėl to dauguma žmonių yra jos „minuse“.
Kalbant apie žmogų ir darbą, mano dėmesį patraukė du dalykai: vienas bendras, kitas — vieno žmogaus laiškas. Apie juos — dviejuose artimiausiuose įrašuose:
- Kodėl laukiame, kad praeitų mūsų pačių diena — apie laukimą, kuriame gyvena daugybė dirbančių žmonių.
- „Esu nepakankamai geras“ — apie vieno žmogaus laišką ir tai, kodėl visi patarimai jam nepadėjo.
Grįžau ir prie „tuštumos“ — būsenos, kai žmogus, regis, viską turi, o vis vien jaučiasi tragiškai: Tuštuma, kurios neužpildo niekas.
O šis dienoraštis ne tik apie darbą. Kai gerumas tampa vaidmeniu — apie gerumą, kuris kyla ne iš Meilės, o iš baimės, ir apie tai, kodėl jis tampa subtilia nelaisve.
Šio dienoraščio nuotraukoje — Jolitos Archipovos (VC&JV art gallery) kūrinys „Vedimo kryžius“. Tai energetinis kūrinys apie Dangaus ir žemės, dvasios ir materijos vienovę: horizontalioji ašis — materija, vertikalioji — dvasia, o harmonija — jų susikirtimo taške. Pasirinkau jį neatsitiktinai: būtent iš šio taško ir žvelgiu į viską, apie ką čia rašysiu.
Kūrinio intencija:
„Kryžius – tai ne kančios, o karmos (Šviesos kelio) – Amžino Visatos dėsnio – priežasčių ir pasekmių simbolis. Jis suteikia galimybę atkurti harmoningą pusiausvyrą tarp vidinio (sielos) ir išorinio (materijos) pasaulių.“
