Kai gerumas tampa vaidmeniu

Ar gali būti, kad žmogus yra per geras?

Ne todėl, kad jo gerumas netikras. Ne todėl, kad jis apsimetinėja. Ir ne todėl, kad jam reikėtų tapti šaltesniam ar griežtesniam.

O todėl, kad kažkur gyvenimo kelyje būti geru tapo saugiau negu būti tikru.

Ilgą laiką net neįtariau, kad buvimas „geru žmogumi” yra taip toli nuo tikrumo, ramybės ir džiaugsmo. Priešingai. Atrodė, kad tai viena iš tų savybių, kurių gyvenime norisi turėti daugiau.

Pirmą kartą apie save kaip apie „gerietę” išgirdau visai netikėtai. Praėjus penkiolikai metų po mokyklos, klasės auklėtojas mane taip ir pavadino — „gerietė”.

Tada tikriausiai net nesusimąsčiau, ką tai manyje reiškia.

O po kurio laiko, dalyvaudama konkurse į aukštesnio lygmens vadovavimo poziciją, išgirdau visai kitą tos pačios savybės pusę:

„Tu nepraėjai. Tu per gera.”

Ir aš nuoširdžiai nesupratau.

Kaip gerumas gali būti trūkumas? Šiandien vis dar nemanau, kad gerumas yra trūkumas. Tačiau pradedu matyti kai ką kita. Būti geram ir būti gerume yra du visiškai skirtingi dalykai.

Gerumas labai dažnai tėra kaukė ar tapęs vaidmeniu, kurį žmogus nesąmoningai stengiasi išlaikyti.

Kaip mus užvaldo noras būti geru ir tampa būtinybe?

Kai nebegaliu sau leisti būti nepatogi.
Kai kito žmogaus pyktis pradeda atrodyti kaip mano problema.
Kai kito žmogaus nusivylimą imu taisyti.
Kai į kito žmogaus nepasitenkinimą puolu aiškintis.
Kai turiu būti supratinga, nors pati jaučiuosi nesuprasta.
Kai turiu būti ta, kuri nusileis, supras, atleis, prisitaikys.
Kai būtinai turiu padaryti tai, ko iš manęs tikisi kitas.
Kai mano viduje atsiranda pareiga išlaikyti kitų žmonių akyse tam tikrą savo įvaizdį: „Aš esu gera.”

Ir tada gerumas, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip prigimtinė ar natūrali būsena, iš tikrųjų yra tapęs labai subtilia nelaisve. Net nesvarbu, dėl ko taip yra. Kur kas svarbiau tai savyje atpažinti ir priimti.

Ne viskas, ką vadiname gerumu, kyla iš Meilės

Tikrasis gerumas kyla iš Meilės. Jis tyras savąja esme.

Ir yra gerumas, kuris kyla iš baimės.

Baimės būti nemėgstamam.
Baimės nuvilti.
Baimės sukelti konfliktą.
Baimės pasirodyti blogam.
Baimės, kad kitas pakeis savo požiūrį į mane.

Toks pilnas baimių žmogus kitiems atrodo labai malonus, labai supratingas, labai paslaugus, labai patogus kitiems. Iš šalies — nuostabus žmogus.

O viduje — žmogus savo paties įkaitas, ir dažnai net pats to nesuprantantis.

Nes kai gerumas tampa gyvensena išlaikyti kitų gerą nuomonę apie save, žmogus jau nebėra tikrume, laisvėje ir meilėje.

O kas, jeigu mano gerumas tėra būdas nusisukti nuo baimių?

Šitas klausimas iš pradžių net gąsdina.

Nes jeigu mano gerumas tėra iliuzija, tai kaip tada gyventi, kaip elgtis?

Tai nėra apie du pasirinkimo polius: būti geram arba būti blogam. Tai ir yra naudos mechanizmas — iš baimių kylančios išgyvenimo strategijos, labai būdingos žmogaus psichikai.

Tai apie — būti tikram.

Tikrumas nebūtinai yra švelnus.
Bet jis nebūtinai ir žiaurus.
Kartais padeda.
Kartais atsitraukia.
Kartais tyli.
Kartais kalba labai aiškiai.
Kartais nieko netaiso.

Tikrumas neturi vertinimo ir iš anksto paruošto elgesio modelio.

Jis atsiranda tada, kai atsirakina priėmimas ir Meilė, keičiančios visas baimes.

Didžiausios baimės — dėl kitų

Dabar jau gebu atpažinti jas labai paprastose kasdienėse situacijose.

Kartais kitas žmogus kažkuo nepatenkintas. Ir pirmasis impulsas — paaiškinti, kodėl taip atsitiko. Įrodyti, kad nenorėjau blogai. Apginti savo ketinimus. Nuraminti kitą. Arba, dar giliau, — susigrąžinti jo gerą nuomonę apie mane.

O Meilės akimis, kito žmogaus nepasitenkinimas yra tiesiog kito žmogaus nepasitenkinimas. Jis gali egzistuoti. Man nereikia jo panaikinti.

Jeigu iš tiesų suklydau — galiu pripažinti klaidą. Ir apskritai — nebebijoti suklysti. Jeigu reikės kažką ištaisyti — galiu ištaisyti.

Kas bebūtų, man nereikia prisiimti kaltės vien todėl, kad kažkas liko nepatenkintas. Atsakomybė nėra tas pats, kas kaltė.

Mano ar kito žmogaus pyktis nėra automatinis įrodymas, kad aš pasielgiau blogai.

Man nebereikia nieko daryti, kad išlaikyčiau ar paneigčiau „gerietės” įvaizdį

Ši mintis man tapo labai svarbi. Ne todėl, kad noriu tapti mažiau gera. Priešingai.

Noriu pagaliau jaustis laisva. Ir jau seniai žinau, kad laisvės sparnus gali išskleisti tik mano Siela. Patikėjusi mano priėmimu ir nuoširdumu, Ji ir tegali atrakinti Meilės Šaltinį, kuris yra Tiesa ir Išmintis akimirkoje — Visatos Kūrėjas, kuris gali viską.

Meilė niekad nesirenka

Arba būti gerais.
Arba būti savimi.
Arba rūpintis kitais.
Arba rūpintis savimi.
Arba būti švelniais.
Arba būti stipriais.

Galbūt kartais Kūrėjo valia per mane bus švelnumas.
Kartais — griežtumas.
Kartais — veiksmas.
Kartais — tyla.
Kartais — atsitraukimas.
Kartais — pasilikimas.
Kartais — pagalba.
Kartais — leidimas kitam žmogui pačiam patirti savo pasirinkimo pasekmes.

Aš nežinau iš anksto.
Ir tame yra laisvė.

Nes tada man nebereikia jokių įvaizdžių — nei „gerietės”, nei „stiprios”, nei „teisingos”, nei „patogios”.

Man reikia būti tikra prieš Jį.

Ir tada gerumas įgauna visai kitą prasmę

Būti gerume be baimės. Būti tuo, kas teka nuolatinai — būti Meile, ir Meilės veikimu per žmogų.

---

Šio įrašo nuotraukoje — VC&JV art gallery autorės Jolitos Archipovos kūrinys „Meilė”. Kūrinio intencija:

„Kai nejaučiame Kūrėjo Meilės tekėjimo per save, nejaučiame Kūrėjo Meilės sau. Ryšys su vidine Meile mums atkuriamas, kai esame pasirengę pokyčiams atsiverti Dangiškai malonei.”