Tuštuma, kurios neužpildo niekas
Ketvirtasis „Sielos dienoraščio” įrašas. Ankstesniuose rašiau apie laukimą ir apie tai, kodėl patarimai nepadeda. Abu kartus pažadėjau grįžti prie tuštumos. Grįžtu.
Tuštuma yra keistas dalykas. Ji ateina ne tada, kai žmogui ko nors trūksta.
Regis žmogus turi viską: gerą darbą, gerą atlyginimą, tobulą komandą, artimą žmogų, statomus namus. Ir vis vien jaučiasi tragiškai. Kai kas nors atsako „bet juk tu viską turi”, žmogus nutyla — nes atsakyti nėra ką. Jis ir pats žino, kad turi.
Todėl noriu pasakyti tai, kas man atrodo svarbiausia. Tuštuma nėra daiktų trūkumas. Ji ateina kaip tik tada, kai daiktų pakanka — nes tik tada pasimato, kad jie nieko neužpildė. Kol trūksta, dar galima galvoti, kad viskas bus gerai, kai turėsi. Kai jau turi, tos vilties nebelieka, nes supranti, jog tai – iliuzija. Tik žmonės iš baimės net ir šį suvokimą ima neigti, nepriima tokios minties.
Ką įprastai darome
Pildome toliau.
Naujas daiktas. Nauja veikla. Nauja kelionė. Dar vienas kursas. Dar vienas serialas iki antros nakties. Telefonas rankoje nuo pabudimo. Ir kiekvienas užpildymas tikrai veikia — kurį laiką. Paskui tuštuma grįžta, ir dažniausiai truputį didesnė nei buvo.
Tai tas pats judesys, apie kurį rašiau anksčiau: stumdymas į šonus. Horizontalioje plotmėje daugiau nieko ir negalima padaryti, kaip tik perdėlioti tai, kas joje jau yra.
Tuštuma yra žinia
Pagalvokime apie alkį.
Alkis nėra liga. Alkio negydome — į jį atsakome. Ir niekam neateina į galvą, kad alkstantis žmogus yra kažkoks sugedęs; jis tiesiog tiksliai jaučia, ko nėra.
O tuštumą įpratome laikyti simptomu, kurį reikia pašalinti. Tai reiškia, kad gydome Sielos pasiuntinį. Tai Ji mus ragina atsitokėti. Tad ko stebėtis, žinia niekur nedingsta. Kai žmogui blogai, Sielai tai viltis, kad žmogus pagaliau suklus.
Ko iš tikrųjų trūksta
Tuštuma susijusi su Visatos Kūrėjo energijos stoka. Kai Siela neatsirakinusi, mes ir nejaučiame Kūrėjo Meilės energijos per Ją.
Energijos nėra mažiau. Šaltinis nesenka. Užrakintos yra durys.
Pro užrakintas duris nieko neįneši. Todėl tuštumos ir neįmanoma užpildyti iš išorės. Ne todėl, kad daiktai blogi ar kelionės beprasmės. Tiesiog jie visi yra kitoje durų pusėje.
Kaip tas duris atrakinti? Greito būdo nežinau — jo tiesiog nėra. Sielos atsirakinimas nėra technika ir nėra pastanga — pastanga vėl būtų proto darbas, o mes jau matėme, kuo tai baigiasi. Tai vyksta lėtai ir ne pagal mūsų grafiką. Nepasakysiu ir to, kad tai lengva.
Bet vyksta. Jau daugybei žmonių pavyko eiti pramintu keliu.
VC&JV art gallery autorės Jolitos Archipovos kūrinio „Meilės laiptai” intencijoje tai pasakyta tiksliau, nei aš mokėčiau:
„Leiskime tyrumui, slypinčiam giliai mūsų viduje sužydėti ir stebėkime, kaip laiptelis po laiptelio kylame iš miglotos sumaišties, laiptelis po laiptelio peržengiame žmogiškuosius ego apribojimus ir pasaulį pradedame matyti tokį, koks jis iš tikrųjų yra – trykštantį grožiu ir Meile, kuri nugali viską.”
Laiptelis po laiptelio. Ne šuoliu, ne per seansą, ne per savaitgalio kursą.
Vienas patikslinimas, kurį svarbu paminėti
Ne kiekviena tuštuma yra Sielos alkis.
Kartais tai išsekusi nervų sistema, nemiga, liga ar tiesiog per ilgai tęsęsis per didelis krūvis. Tokiu atveju pirma reikia pasirūpinti kūnu, ir tam yra žmonių, kurie tą darbą išmano. Jei žmoguje per garsu, jis nieko negirdės — nei savęs, nei Sielos.
Pabaigai
Tuštuma nėra ženklas, kad su žmogumi kažkas negerai. Dažniausiai ji reiškia priešingai: kad viskas gerai ir kad žmogus vis dar jaučia. Nustoja jausti ne tie, kurie pilnesni; nustoja tie, kurie nebegirdi.
Todėl klausimas ne „kuo užpildyti tuštumą”.
Klausimas — kas laiko duris užrakintas.
Šio įrašo nuotraukoje — VC&JV art gallery autorės Jolitos Archipovos kūrinys „Meilės laiptai“. Jo intencija cituojama tekste.
