„Esu nepakankamai geras“
Trečiasis „Sielos dienoraščio“ įrašas. Ankstesniame rašiau apie laukimą — apie tai, kaip daugybė žmonių laukia, kad praeitų jų pačių diena. Šis įrašas — apie tai, kas nutinka, kai laukti nebėra ko, o vis vien jautiesi tragiškai.
Šis įrašas gimė iš vieno žmogaus pagalbos prašymo žinutės viename interneto pokalbyje. Ji dar išsamiau paaiškina, kaip toli esame nuo savo Sielos ir kaip ilgai žmogui tenka klaidžioti beieškant vidinės ramybės ir pilnatvės. Ypač, kai klausaisi ne savos Sielos, o kitų žmonių nuomonės ar patarimų.
Žmogus rašė: „nenoriu dirbti“. Ir iškart paaiškino, kad tai ne tinginystė, kad jo darbas puikus, atlyginimas geras, tobula komanda. Skųstis kaip ir nėra kuo. O emociškai — jaučiasi tragiškai. Dėl to net keisti srities nenori, nes beveik tikras, kad visur jausis taip pat.
Vėliau tas pats žmogus parašė sakinį, dėl kurio iš esmės labiausiai ir rašau šia tema: kad jaučiasi „nepakankamai geras“.
Į šio žmogaus laišką, dalindamiesi savo patirtimi ar patarimais, atsakė daugybė žmonių.
Vieni patarė mesti darbą. Kiti — išvažiuoti, savanoriauti užsienyje, persikelti gyventi arčiau gamtos. Treti — eiti pas psichologą, psichoterapeutą, koučerį, mentorių. Ketvirti siūlė į gyvenimą įtraukti meditaciją, rytinius ritualus, sportą, mažiau naudotis telefonu, karštą vonią su žvakėmis ir panašiai. Buvo ir tokių, kurie tiesiog parašė: „man lygiai taip pat, ir aš nežinau, ką daryti“.
Vienas atsakymas buvo iš psichologės. Ji rašė, kad jaučiasi lygiai taip pat.
Nesunku pastebėti, kad visi patarimai žmogui — pakeisk darbą, pakeisk šalį, pakeisk įprotį, pakeisk specialistą, pakeisk požiūrį — tik stumdo jį į šonus toje pačioje plokštumoje. Taip žmogus ir nešasi per visus bandymus ir darymus tą patį — „esu nepakankamai geras“. Net jeigu ir palengvėja, dažniausiai po kurio laiko jis vėl „atkrenta“.
Dėl ko tai vyksta? Paimkime kad ir tą — „esu nepakankamai geras“. Žmogus dėl kažko priėmė sprendimą apie savo paties vertę.
O dabar retoriniai klausimai: kas tą sprendimą paskelbė? Ir kur kiti su savais patarimais siunčia žmogų ieškoti pagalbos?
Negali gauti vertės patvirtinimo iš tos pačios instancijos, kuri ta verte abejoja. Čia kalbu apie žmogaus protą ir visas su juo susijusias metodikas, kurios sukurtos žmogaus. Protas nuosprendį „esu nepakankamai geras“ gali per pastangas, veiksmus ar metodus bandyti perrašyti, sušvelninti, „perprogramuoti“ — bet jis ir lieka teisėju savo paties byloje. Todėl metodikos, kurios remiasi protu, o ne Siela, dažniausiai yra ne išsprendimas, o apeliacija tam pačiam teismui. Rytoj jis vėl posėdžiaus…
Protas veikia laike. Jis linijinis. Viskas, ką jis duoda — įžvalga, palengvėjimas, naujas požiūris — yra pakitusi būsena. O būsena kyla ir vėl nusileidžia. Todėl visa, kas gauta per protą, privalo būti nuolat atnaujinama. Ir tas atnaujinimas dažnai vyksta per išorinius dalykus, prie kurių žmogus labai prisiriša.
Tiesa ta, kad vertė, kuri stabili ir nesvyruoja, ateina visai iš kito šaltinio. Jei Siela amžina, tai Ji nėra vertinama — Ji YRA. Ir tada klausimas „kodėl esu nepakankamai geras“ net nebekyla. Jis tiesiog nebeturi adresato, kam galėtų būti užduotas.
Net kai žmonės tiesiogiai žeria patarimus „reikia keistis iš vidaus“, „klausyk savęs“, „tavo vidus žino“, patys dar nesupranta, kad tas vidus — Siela. Pirmas dalykas: Siela yra švari, Jos nereikia nei keisti, nei taisyti.
Antra: pačiam pradėti girdėti savo Sielą sunku, nes žmogus per daug triukšmo savyje turi, o Siela yra subtili energija. Joje nėra proto triukšmo. Ji gyvena amžinybėje Visatos Kūrėjo energijos Šaltinio dėka ir todėl nepavaldi nei žmogaus protui, nei jokiam specialistui, jeigu jis dirba ne per Dieviškąją Ašį.
Tad savęs vertinimas „esu nepakankamai geras“ rodo tik viena — atitolimą nuo savos Sielos. Artėti prie Sielos reiškia prioritetu savo gyvenime statyti Ją ir Jos Šaltinį — Visatos Kūrėją. Ne šeimą ir ne karjerą. Ne todėl, kad jos nesvarbios, o todėl, kad be Šaltinio ir jos neatsilaiko.
Apie tai rašiau ir ankstesniame įraše: Jolita Archipova artėjimą prie Sielos ir Sielos atsirakinimą aiškina per kryžių — horizontalioji ašis yra materija, vertikalioji — dvasia, o harmonija yra jų susikirtimo taške. Žmogus, turintis tvirtą vertikaliosios ašies pagrindą, gali skleistis ir žydėti materialioje plotmėje. Priėmus Kūrėjo Valią, Jis apdovanoja ramybe ir pilnatve, tuo pačiu atverdamas neribotas galimybes žmogaus Sielai žemėje. Visi patarimai, kuriuos gavo tas žmogus, buvo horizontalūs. Nė vienas neklausė apie vertikalę.
Atrodytų, žmogus viską turi, o vis vien jaučiasi tragiškai. Dažnai tai įvardinama kaip „tuštuma“. Apie ją — kitame įraše.
O „esu nepakankamai geras“ turi ir antrą pusę — „turiu būti geras“. Apie ją rašiau atskirai: Kai gerumas tampa vaidmeniu.
Todėl klausimas ne „kaip tapti pakankamai geru“. Klausimas — kiek toli esu nuo to, kas manyje YRA.
Šio įrašo nuotraukoje — VC&JV art gallery autorės Jolitos Archipovos kūrinys „Paparčio žiedas“. Kūrinio intencija:
„Išminties subrandintas žiedas, kuris pražysta tik tada, kai siela praeina daugelį išbandymų, neišsigandusi kliūčių – stipri, ištverminga siela.“
